Kaip veidrodžio šukės

Anos Frank dienoraštis – vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų. Slapstydamasi su šeima nuo nacių Amsterdame, paauglė Ana rašė dienoraštį. Mirė Bergen–Belzeno koncentracijos stovykloje  1945–aisiais, nesulaukusi  savo šešiolikto gimtadienio.

Vienintelis išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters prašymą – paskelbė jos dienoraštį, vėliau išverstą į 55 kalbas. Mergaitė aprašė gyvenimą slėptuvėje, paauglystės problemas, gimstančius jausmus ir negęstantį tikėjimą gėrio pergale. 

Ir štai tokio pat amžiaus mergaitė Kleo, praėjus daugiau nei 70 metų,  rašo dienoraštį, juo kreipdamasi į savo bendraamžę Aną, kurios dienoraštis ją sukrėtė.

Jis buvo rašytas jos įsivaizduojamai draugei Kitei. Ir Kleo savo dienos įspūdžius baigia  žodžiais: „Iki, tavo Kitė“. Kleo dienoraštis  jaudina savo  jautrumu, nuoširdumu. Prisimindama Anos tragišką ir didvyrišką gyvenimą, ji  pasakoja savo išgyvenimus: tėvo išėjimą, motinos depresiją,  sesers sielvartą, aprašo draugės žiaurumą, savo užgimstančius jausmus Dimitrijui. Romanas paaugliams nupintas iš trapių, be galo jaudinančių gijų. Kleo atsiveria visu savo vaikišku atvirumu ir aiškiu protu, ji nuoširdi ir jausminga. 

Kleo išsilieja popieriuje, išgalvodama savo gyvenimą ir pati save, jau puikiai suvokdama, kad rašymas ją gelbėja. „Viena didžiausių tiesų  slypi pačiose didžiausiose netiesose, ir dėl to man pasiutusiai gera!“

Knygos „Kaip veidrodžio šukės“ pabaigoje  autorė prisipažįsta, kad ji daug ką paėmė iš savo pačios dienoraščio, rašyto paauglystės metais.

                                                *         *         *

Florence Hinckel gimė  1973 m. gruodžio 13 d. Įgijusi analitinio programavimo licenciją, ji mokytojauja Marselyje, Gvinėjoje ir Gvadelupėje, vėliau pasišvenčia rašymui. Kreipdamasi į vaikus kaip į suaugusiuosius, Hinckel rašo jaunimui rimtus ir humoristinius kūrinius. Parašiusi daugiau nei 40 romanų.